danties implantas

Dantų implantų istorija: nuo ko viskas prasidėjo?

Nors gali atrodyti, kad dantų implantai – tai visiškai naujas išradimas, tačiau tai tikrai nėra tiesa. Visais laikais žmonės dėl tam tikrų priežasčių prarasdavo dantis, kurių vietoje bandydavo įtaisyti kažką panašaus į implantus. Archeologiniai duomenys rodo, kad pirmieji dantų implantai buvo išbandyti dar prieš kelis tūkstančius metų, o vėliau buvo siekiama implantus paversti kiek įmanoma funkcionalesniais ir patogesniais. Dantų implantų istorijoje galima pažymėti ne taip ir mažai įvairių datų, kurias svarbu paminėti.

Senovės egiptiečių bandymai

Senovės egiptiečiai primityvius dantų implantus bandė taikyti ne tik gyviems, bet taip pat ir mumifikuojamiems mirusiems žmonėms. Vietoje prarastų dantų buvo įstatomi įvairūs lukštai ar gyvūnų dantys, tačiau tokie metodai tikrai nebuvo pakankamai veiksmingi. Vis dėlto, šiandien yra žinoma, kad bandymai implantuoti dantis buvo aktualūs net ir prieš daugelį metų.

Kraupūs viduramžių sprendimai

Viduramžiais higiena tikrai nebuvo stiprioji medicinos pusė, tad tai pasireiškė ir odontologijoje. Jei asmuo prarasdavo dantį, vietoj jo būdavo įstatomas kito asmens (neretai – mirusio) dantis, tačiau tokie sprendimai nepasiteisino. Kito asmens dantis įprastai buvo atmetamas kaip svetimkūnis ir sukeldavo komplikacijų, todėl vėliau bandyta naudoti aukso bei kitų metalų lydinius.

Pirmieji registruoti dantų implantai

Pirmieji registruoti dantų implantai buvo pagaminti 1809 metais. Tai – daktaro Magiolo nuopelnas, kuris ilgą laiką nesulaukė tinkamo įvertinimo. Deja, apie šį jo išradimą daugiau nei 150 metų sklandė įvairiausi gandai, o bandymai sukurti inovatyvius implantus paprasčiausiai buvo išjuokti. Vis dėlto, netikėtas daktaro Branemarko atradimas ir atlikti tyrimai lėmė šiuolaikinių dantų implantų atsiradimą. Šiandien net 98 procentai bandymų implantuoti dantis yra sėkmingi, todėl tai leidžia džiaugtis efektyviu prarastų dantų atkūrimu.

Nepasiteisinę bandymai

1949 metais buvo aprašytas būdas, kaip naudojant nedidelius varžtelius prijungti lanką tiesiai prie apatinio žandikaulio. Lankelis turėjo kyšančius ramsčius, prie kurių buvo tvirtinami dantų protezai. Tuo metu dantų protezų lankas buvo tvirtinamas prie kaulo arba po antkauliu, ir tai ne visada lėmė pageidaujamą rezultatą. Dėl ganėtinai dažnų komplikacijų jungiamieji varžtai lupdavosi, todėl bandymų naudoti tokį implantavimo būdą gerokai sumažėjo.

Ortopedinės stabilizacijos metodas

1968 metais daktaras Small sukūrė ramsčių įstatymo į burną metodą, kuris buvo paremtas ortopediniu stabilizacijos metodu. Žemesnioji apatinio žandikaulio sienelė buvo naudojama strypo stabilizavimui, kuris apatiniame žandikaulyje pramušdavo skylę. Tvirtinimo sistema prijungdavo pasagos formos plokštelę prie apatinio žandikaulio, o tvirtinimo stulpai stabilizuodavo protezus. Ištyrus 1500 tokio dantų atkūrimo metodo atvejų buvo įvertinta, kad 91 procentas atliktų operacijų buvo sėkmingos.

Išsamių tyrimų atlikimas

Išsamūs dantų implantavimo galimybių tyrimai buvo pradėti 1955 metais. Iki tol bandant implantuoti dantis kildavo gana nemažai komplikacijų, todėl buvo ieškoma būdų, kaip galima to išvengti. 1950 metais Branemarkas perprato kaulo gijimo proceso niuansus bei reakcijas į skirtingas medžiagas, todėl tai buvo labai naudinga vėliau atliktų tyrimų eigai. 1965 metais pirmajam Branemark pacientui buvo pagaminti ir įstatyti titano varžtai, ant kurių buvo protezuojami dantys. Šis metodas padėjo pasiekti pageidaujamų rezultatų, todėl titano implantai odontologijoje yra naudojami ir šiandien.